ištirpti

Ankstyvi rugpjūčio rytai man patys pačiausi: neišbrendamais rasotų pievų takeliais, tirštame rūke ir rytinės saulės šviesoje paklydusia tyla, kuri driekiasi plonytėmis voratinklių gijomis. Jos tįsta, kol pakimba ant jų vakarykštės dienos. Ir ištirpsta jos kaip ir ta vasara, barstanti šaltą lietų, kartkartėmis - nekantrumą, jau rudeniu kvepiančioje, jaukioje vakaro vėsoje.