palikti, paleisti, atiduoti

Tai buvo pirmieji žingsniai į rugpjūtį. Baltas skritulys suposi pilkai mėlyname, smulkiomis smulkiomis švieselėmis taškuotame dangaus skliaute, tirštos šviesos paslaptimi nušvietė miškus, o pievos, pievos, nugrimzdo tamsoje, kabojo kažkur šaltame rūke, kuris pasiglemžė ir veidrodinę ežero ramybę.



Miestų, miestelių šurmulys pernelyg giliai įsismelkė, atėmė vienovės pajautimą, kuris taip ryškiai ryškiai iškyla čia ir dabar, kažkur šaltame rūke, priešais driekiantis ir tykiai garuojant tai ežero ramybei.

Čia ir dabar. Pernelyg sunku būti: mintys, dienos, sapnai, darbai spalvota versme slysta neramia atmintimi ir diktuoja klausimus. Bebalsiai, jie aidi kažkur mintyse. Delnais į viršų atiduodu juos tylai ir dar kartą suprantu, kaip sunku palikti ir paleisti. Kantriai mokausi atiduoti save: rugpjūčiui ir saulėlydžiams, šypsenomis praeiviams, judesiu ir ritmu, akvarelėmis ant popieriaus, laiškais ir susitikimais, nuoširdžiu juoku.