trečiadienis, vasario 15, 2012

įkvėpimas


Šįryt panorau aviečių... prisiminiau tas dienas, tiksliau - vasaras... praleistas pas močiutę. Su kiemu, kuriame dūgzdavo geltonai juodos dryžuotos bitės, ir ant obels šakos pakabintomis sūpuoklėmis, kuriose supdavausi dienų dienomis, bandydama kojomis pasiekti dangų. Vakarais palydėdama paskutines saulėtas juostas, ruoželius ir prieš akis driekiantis žasimingam rausvam, kartais violetinių, oranžinių, rausvų, melsvų perėjimų išmargintam akvareliniam dangui, staiga pasisukdavau į rytus - į namų pusę, spėliodavau, ką veikia kažkur baisiai toli esanti mano šeima, ką girdi, ką mato, ką užuodžia, kuo ji gyvena... ir dar kartais iškyla taip giliai atmintin įsirėžusios miško žalumo durys ir pašto dėžutė, kurioje kasryt tikėdavausi rasti laišką, ir rausvos avietės, daug aviečių, ištisi jų krūmai it tvoros, ribojančios kiemą su duobėtu, įvariausiais akmenėliais ir smėlio smiltimis nubarstytu keliu. Tų senovinių, tikrų vaflių saldumas ir kvapas, įsigerdavęs į vėjo kuždesio plaikstomus linų spalvos plaukus. Kasdien besikartojantys mažyčiai ritualai - tobuliausių blynų kepimas, saulės šviesumo įraudusios tikros braškės, gėlių laistymas vakarais su taikliomis močiutės įžvalgomis apie gyvenimą. Pasakos. Ne tos, skaitomos iš knygų, be tos, kurios perduodamos iš lūpų į lūpas. Pašnibždomis.

Vaikiškas smalsumas, klausimai, atsakymai, potyriai, atradimai, prisijaukinę džiaugsmingą kasdieną... Juk visa taip paprasta, nauja, šviežia, neatrasta.

 

Iš tiesų, kaip? O gyvenime? Kaip nepamiršti, prisiminti, kiek nedaug tereikėdavo, kad veide imtų žaisti nuoširdi šypsena... Kai kartais viskas nebeatrodo taip jau paprasta, o kasdienybę ima merkti purvinas sniegas, veidą, rankas, atšalusį kūną kausto žvarba, kambaryje svečiuojasi tyla. Galvoje sklando, skrieja tik pilkos pilkos mintys, vaitojančios beprotiško liūdesio maldą.


Neretai tai pamirštu, bet juk viskas čia pat. Išeikit į kiemą. Sningant. Giliai giliai įkvėpkit. Ar netobulos snaigės? Jų ažūriniai raštai, lengvumas?  Kartais net ir gniaužiant šalčiui, taip malonu, taip džiugina širdį, kai baltos balčiausios snaigės, tokios laikinai amžinos, ramiai sklendžia, prisiliečia, tirpsta mano kūno šilumoje ir palengva keičia, nuplauna tas pilkas pilkas mintis.



O grįžę... Grįžę išsivirkit arbatos. Išsikepkit blynų. Tobulų. Arba biscotti. Ir dar...



Arba...



Ar netobula? Kartais jaučiu, kad tai tradiciniai mano žiemos papročiai, tampantys nebe tokiais patraukliais vasaros kaitroje, tačiau neretai sušildantys itin šaltomis dienomis. Išties. Ir išnaudokit šią dieną. Šią.


Ir vis dėlto jei jaučiate, kad vis dar trūksta bent lašelio spalvingo įkvėpimo, dalinuosi 33-mis how to stay creative būdais, kurie padės išlikti ne tik kūrybingiems, bet ir įkvėptiems. Net jei ir teko su šiais būdais susidurti, tikrai neprošal darsyk juos pakartoti.



Linkėjimai...

6 komentarai (-ų):

Sandra 2012 m. vasario 16 d. 13:25  

Koks gyvas įrašas! Taip atrodo ir matau viską, ir tą pašto dėžutę, ir avietes... Labai gražu :)

La confiture de framboises | Domantė 2012 m. vasario 16 d. 13:32  

Sandra, šypt! :) o aš džiaugiuosi, kad pavyko perteikti tai, ką išgyvenau...

Miglė 2012 m. vasario 16 d. 13:41  

Linkėjimai iš pavasario, kur čiulba paukščiai, žydi sakuros ir dūmus leidžia traukinys į Hogvartsą (!) :))
Džiaugiuos tavo įrašais ir šio blogo egzistavimu, tikrai :)

La confiture de framboises | Domantė 2012 m. vasario 16 d. 14:08  

Migleee, kaip gera skaityt tavo žodžius, laukiu sugrįįįįžtant! :))) pačių pačiausių likusių dienų Tau.

aure 2012 m. vasario 16 d. 22:11  

Labai pozityvus įrašas su nuotaiką skaidrinančiomis nuotraukomis :)

La confiture de framboises | Domantė 2012 m. vasario 17 d. 09:55  

Aure, ačiū :)