nebylūs laiškai pavasariui

Rytai dabar tokie nepaprastai tylūs. O rytus keičiančios įvairialypės dienos, didžiuliais šuoliais prabėgdamos parsiveda ir ilgesingus vakarus. Nutrūkus darbų virtinei ir pasigirdus dangaus ašaroms, jų jaukiam, bet šaltam beldimui į langus, mintyse vis rašau ir rašau tuos nenutrūkstamus laiškus. Pavasariui.

Su beprotiškai egoistišku prašymu mano dienas nušviesti saule, grąžinti medžiams gyvybę, sprogstančią svaiginamai kvepiančiais vyšnių, slyvų ir obelų žiedais, žaliuojančią kiekviename droviame žolės stiebe, kalbinančią prabusti kol kas tuščiai juoduojantį vazoną levandų ant mano palangės, prisiliečiančią prie nebylios fotojuostos dar tėčiui priklaususiame mano fotoaparate, tarsi ir vėl apimančią mane visą, nušviečiančią triukšmingas gatves, praeivių sielas ir veidus, kuriuose probėgšmais pasirodo tai smalsumas, tai akyse mėlynai sužibantis liūdnumas, tačiau gerokai dažniau - nuo ausies iki ausies driekiasi šypsenos, pinasi ypatingai žavios ir nežinomos praeivių gyvenimų istorijos, jausmai ir išgyvenimai, tokie lengvi lengvi ir skaidrūs, neatsiejami, retkarčiais nesuvokiami, netelpantys galvoje ir tuo pačiu labai labai jaudinantys, išdeginti kaitriosios saulės.

O pabaigoje... Negaliu nepadėkoti ir žiemai, kuri tarsi įkvėpė gyventi, kiek kitaip, kiek geriau nei vakar ar užvakar, leidusiai bent trumpam nusisukti nuo praeities ir suvokti dabartį, ar nedrąsiai žvilgtelėti į nenuspėjamą ateitį, iškritus lengvam sniegui pajausti kaip keičiuosi, tarsi nenuspėjamai vandens skaidrumu ir švelniu potepiu liejama akvarelė, leidžianti gimti vis dailesniam tonų, formų, pavidalų žaismui. Nors ir kartais sumišusiai su neapleidžiančiomis nežinia ir abejonėmis, kūną raižančiu netveriamu skausmu, tačiau leidusiai pajausti ar surasti. Nusišypsoti, užuosti, nufotografuoti, išpiešti, parašyti, perduoti, įbristi, juokiantis mesti gniūžtę šalto sniego, kažkur giliai giliai savyje atrasi taip trūkstamo tikėjimo, pagaminti, išklausyti ir patarti, klausyti, pasirinkti, sutikti. Išgyventi.