avietėmis kvepiantys metai
Metai. 30 monologų
sau, ir 30 bandymų užmegzti dialogą su kitais - nuotraukomis, garsais,
jausmais, raidėmis, susiliejančiomis į sakinius, pamąstymus, kartais
nerišlius, bet tokius pat nuoširdžius. Metai. Avietėmis kvepiantys metai. Ryškumo, kitimų, iš naujo atrastų spalvų ir šviesos metai. Pirmųjų žingsnių metai. Muzikos, ritmo, jaudulio, žingsnių, pauzių, skambesio, klyksmo, šnabždesio, eilių, žodžių, tylos ir tikro tikro jausmo metai. Artumo ir nutolimo metai. Užmerktų akių, naivumo, spontaniškų poelgių ir plačių šypsnių, vyšnių raudonumo lūpų, naktinio, jau bene švintančio tylaus miesto dangaus metai. Praradimų ir atradimų metai. Et, m e t a i... O dabar?
Dabar atgimti ir atiduoti save iš naujo.
P.S. Jeigu ne Tu, Migle, tai šis blog'as tikriausiai neegzistuotų. Todėl plačiai šypsausi Tau.
Dabar atgimti ir atiduoti save iš naujo.
P.S. Jeigu ne Tu, Migle, tai šis blog'as tikriausiai neegzistuotų. Todėl plačiai šypsausi Tau.
2 komentarai (-ų):
Ech, o aš maniau, kad paskutinė nuoroda ties žodžiu 'tau' bus tikrai į kokią seną Cranes dainą :D (ir šita nebloga, beje!)
Ir šypsaus tau atgal, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek būtum pradėjus regzt puikų blog'ą :) Būna kartais tiesiog neišvengiamų dalykų, tavo rašymas ir nuotraukos čia - vieni jų :))
Aš jau buvau bepostinanti Tau Cranes dainą, bet susigriebiau ir pagalvojau, kad gal neprošal kažką naujo dedikuoti Tau :D Užkabino mane Gomez, vasarą pradėjau klausyt ir iki šiol karts nuo karto įsijungiu kurį nors jų albumą :)
Rašyti komentarą