šypsenos pavasariui

Staiga į tykiai rusvą spalvų paletę įsibrovė žaluma.

Ir dienos ėmė lietis į tikrą, vientisą pavasarį: baikštų medžių žalsvumą gręžia gelsva šviesa, juokiasi ir krykštauja miesto gatvės, kaimuose iš medinių inkilų galvas kaišioja ir klykia varnėnai, o palangės ar kiti saulės nušviesti ruoželiai tapo itin mėgstama murkiančiosios vieta.

Et, aplink visko daug daug daug, akys neaprėpia spalvingų tolių, o tarpusavyje besimainantys darbai, kurių, atrodo, tik daugėja, kartais atneša šiokio tokio jaudulio ar baimės. Ir taip bėga dienos. O aš piešiu akvarelinius drambliukus perregimais sparnais ir šypsausi pavasariui.