tyla ir paprastumas

Tyla. Pastaruoju metu tvyranti blog'e. Netgi mano kambaryje ir bute. Kartais labai ilgesinga ar kunkuliuojančiai džiaugsminga. Arba tiesiog... tyla. Nesiriša dialogai su knygomis, įkvėpimu, netgi plaukais, kurie draikosi į visas puses, pasiduodami vėjo šukoms, jie tarsi tyčia neklauso ką jiems diktuoju ar buriu. Nedingsta balti plotai, ploteliai, cementiniais ir smėlio takeliais žaižaruojantys tirpstančio sniego upeliai, pasirodantys, išnyrantys ir vėl išnykstantys. Ryte stačiakampio rėmų varžomuose horizontuose vaikštinėja paklydęs žvilgsnis, kuriame atsispindi apatiškas nenoras keltis, nebylumas, kartais vaikiškas lengvumas. Gera žengti minkštomis sąmanomis, rusvais takais, gera girdėti nebe sniego gurgždesį, bet šaižius, dinamiškus miesto žingsnius pritariančius asfalto, grįžtančių paukščių melodijai, kylančiai, banguojančiai ypatingai skaisčiai gelsvai šviesai, kuri gatvelėms suteikia švelnų pastelinį pojūtį. Gera būti pievose. Tiesiog būti. Pamiršti. Užuosti ir pajausti šalia tvyrančią miglą. Paprastumą. Pajausti šiltą prisilietimą. Pamatyti kito akių gilumą.