apie svajones, švelnumą, šilumą ir dangų

We're under the same stars... Virš mūsų visų žiojėja tas beprotiškai tobulas praeities atspindys - pilnas pilnutėlis negirdimai žybsinčių nedidelių žiburių. Tarsi nubrėždamas mums aiškų pavidalą, kuris mums padeda suvokti save kaip nedalomą visumą... padeda suvokti, jog esame kartu.

Dangus glosto, supa, myli kaip vaiką kiekvieną iš mūsų. Kad ir mes taip mylėtume, taip suptume kiekvieną sutiktąjį. Ar nežydėtų tada Žemė ir mūsų gyvenimas lyg šis medis prie jūros? Svajonių jūros, švelnumo jūros, šilumos jūros.
S.Ach

Et, ir pastaruoju metu tiek daug daug visko: nuo dangaus, tokio kintančio, besimainančio netikėčiausiomis spalvomis, atspalviais, tonais ir pustoniais, jaukiai skambančių gitaros akordų, puošiamų gyva dainuojamąja poezija,

akvarelinių dėmelių pieno spalvos popieriaus lakšteliuose iki beprotiškai jaudinančių naujų galimybių ir ypatingai šviesių planų...  Juk negrįžtamai, nesustabdomai bėga unikalios dienos, įvykiai, paklydusios mintys, troškimai, o kartais - paklydusi ir aš, pamirštanti kas esu, aš skubu, dūžtu į tūkstančius žvilgančių padrikų gabalėlių, atiduodama save, bandydama suspėti visur. Ir retkarčiais ilgiuosi šiltų šiltutėlių vidurnakčių, kai nežinia kodėl prabudusi ramiai nuslinkdavau į balkoną, žengdavau ant šaltų plytelių... tuomet visą kūną imdavo švelniai švelniai glamonėti maloni,  palengva iš dangaus krentanti miglota vėsa, o užvertus galvą į viršų atsiverdavo žavi, nedaloma dangaus visuma. 

Svajingo, švelnaus ir šilto savaitgalio...