laukimas

Jauki jauki muzika palengva slysdama baltomis sienomis pasiekia mane. Primena, kad sekmadienis. Primena apie vasarą, medumi kvepiančias pievas, smilgas jose.

Apie kojas, mirkstančias šiltame ežero vandenyje, kuriame atsispindėdavo rausvas vasaros dangus, o vaiskią dienos šviesą su kiekvienu išgirstu sakiniu ar istorija iš artimojo lūpų keisdavo klampi tamsa.

Apie keliones, juoką, filmus, renginius, istorijas, visas perskaitytas/neperskaitytas knygas.

Primena ir apie laukimą. Taip, tikriausiai būtent laukimas mano nykioms, retkarčiais smelkiamoms vienatvės žiemos dienoms suteikia šviesesnį atspalvį.

Muzika vis tyla, tyla, kol ją pakeičia apčiuopiama, visa apimanti tyla. Šįkart ji - tarsi mielesnė. Tyliai tyliai basomis pasiekiu langą. Pilką debesų sluoksnį braukia pastatų stogai, nuogų medžių viršūnės. Kažkur toli, veik ties horizontu, debesų masę perskrodžia saulėtos šviesos šuoras.